.jpg)
Jis vėl sugrįžo. Jis visada sugrįžta.
Pirmosioms pavasario gėlėms pražydus,
banguojant vasarinės jūros vandenims,
lietingais rudens vakarais ir baltam sniegui padengus žemę.
Jis sugrįžta.
Kai viskas klostosi, kaip turi klostytis.
Kai saulė glosto šypsena papuoštą veidą.
Kai vėjas taršo šlapius plaukus.
Tas krūtinę plėšantis skausmas.
Jis sugrįžta ir vėl dingsta lyg niekada nebuvęs.
Per daugel metų beverčiais tapę klausimai vėl galvoje.
Atsakymų nebuvo nei anksčiau, nei bus dabar.
Iš kur?
Dėl ko?
Už ką?
Niekas neatsako.
Kaip?
Kur?
Kada?
Kitam gale šalta tyla.
Aukščiausiasis, angelai ir jų galybė.
Žemiausiasis, demonai ir jų baisybė.
Hadas ir Hekatė.
Venera ir Neptūno sūnūs.
Perkūnas ir Aitvaras miške.
Eglė ir Žilvinas sapne.
Paplautas bokšto akmuo.
Sužadėtinis, kurio nebučiavau ir sūnus, kurio niekada nebus.
Visi jie tyli. Visi jie neatsako. Kol skausmas ir toliau drasko krūtinę į tūkstančius šilko skiaučių.
Kol Vatikano archyvuose slepiasi paslaptys pasaulio.
Kol vilkas ėda parkritusią stirnaitę.
Kol stirniukas stebi motinos mirties paveikslą.
Kol kažkada nutapytam žvaigždėtos nakties peizaže užgęsta visos žvaigždės.
Ir taip kasmet.
Kasdien.
Periodiškai.
Psichologai ir psichoterapeutai susimąstę rankom skeryčioja.
Metodas pirmas, antras, trečias.
Kas tau yra, vaikeli? Ko skauda širdelį?
Kapt, kapt, kapt. Lašas po lašo, kurs akmenį pratašo.
Atsakymų nei jiems turiu, nei sau.
Atsakymų ir jie neturi.
Jis vėl sugrįžo.
Istorija kartojasi.
Dievai, akmenys, gamtos stichijos.
Mokslų daktarai ir žiniuonė parimusi šalia medžio.
Istorija kartojasi.
Ji nesustabdoma.
Jis vėl sugrįžo.
evais